Mano mokykla – mano mažas pasaulis

Mykolo Romerio universiteto Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto Edukologijos ir socialinio darbo institutas jau aštuntą kartą organizavo respublikinę konferenciją „Lietuvos vaikų balsas“. Šių metų konferencijos tema – „Aš ir mano mokykla“. Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad mūsų mokyklos 8c klasės mokinė Viltė Rachinbachė su pranešimu „Mano mokykla – mano mažas pasaulis“ užėmė garbingą II vietą. Kviečiame paskaityti jautrų ir brandų Viltės laišką, kuriame ji dalijasi savo mintimis apie mokyklą: „Architektūriniu požiūriu mano mokykla niekuo nesiskiria nuo daugelio mokyklų įvairiuose Lietuvos miestuose. Tai tipinis trijų aukštų blokinis pastatas, pastatytas pagal standartinį to laikotarpio projektą. Tačiau neapsigaukite – tai tik pirmas įspūdis! Pravėrus mokyklos duris, juntami polėkio, laisvės, veržlumo ir ekspresijos jausmai, tarsi įprasminantys dailininko Antano Samuolio žodžius: „Neverta žmogui dėl materialinių gėrybių gyventi, o reikia siekti ko nors pastovesnio, kas amžiams išlieka, kas įneša ką nors naujo į žmonijos kultūrą.“Atidus, pagarbus ir nuoširdus dėmesys kiekvienam stiprina tarpusavio ryšius bei kuria saugius santykius sparnams skleistis. Aš gyvenu mokykla, o ji gyvena manyje. Čia – mano draugai, mano mokytojai, mano biblioteka, aktų salė, erdvės, paveikslai... Savanaudiška? Ne. Paaugliui rasti savo vietą tarp bendraamžių, kurti santykius su jais ir suaugusiais, būti pripažintam, suvokti, ko noriu pati, neprarasti pasitikėjimo savimi ir kitais – tai didžiausia laimė. Šią laimę padeda auginti mano mokytojai: jautrūs, empatiški, kūrybiški, drąsūs, pozityvūs, turintys humoro jausmą, reiklūs, sąžiningi ir atsakingi.Mokykla – tai ne tik žmonės. Tai ir išskirtinėmis, ryškiomis, gyvybingomis spalvomis alsuojančios erdvės, suteikiančios žvalumo ir energijos. Tai įvairūs interjero sprendimai, idėjos, kurios aptariamos, išdiskutuojamos ir kuriamos visų kartu. Tai tradiciniai renginiai, kasdieniai iššūkiai ir ateities planai. Generuojamos naujos idėjos tarsi atkartoja Raimundo Samulevičiaus žodžius: „Noriu, kad mano kūriniai būtų trapūs, lyg išausti iš rūko, ir drauge turėtų plieninio tilto konstrukcijos patvarumą.“ Tokia stengiuosi būti ir aš.“

Ačiū Tau, Vilte!